Po pralaimėtų ketvirtfinalio rungtynes Lietuvos moterų rinktinės vyriausiasis treneris Vilius Stanišauskas aptarė savo išvarymą, teisėjų leistą kontakto lygį bei Justės Jocytės ašaras.
Europos čempionato ketvirtfinalyje lietuvės 83:61 neprilygo pirmame kėlinyje į priekį pabėgusiai Prancūzijos rinktinei ir baigė kovą dėl medalių. Tačiau Lietuva per likusias rungtynes dar gali užsitikrinti vietą pasaulio čempionate.
Strategas Stanišauskas teigė, jog rungtynių baigtį nulėmė nesėkmingas pirmas ketvirtis
„Pirmas kėlinys, galima sakyti, mus šiandien nužudė. Kelios klaidelės pradžioje gynyboje, išmetė kelis laisvus metimus, leidome joms pajausti ritmą. Per pirmą kėlinį jos ir nuvažiavo, likę trys kėliniai buvo apylygiai. Matome, kad visai galime su jomis žaisti, bet reikėjo pradžioje kažkaip atlaikyti tą“, – teigė treneris.
– Jeigu detaliau, kas nutiko tame pirmame kėlinyje?
– Gal truputį per minkštai pradėjome gynyboje. Momentais, kur galėjome prieiti arčiau ir padaryti baudą, leidome įsiveržti, atėjo pagalba, nusimetė. Tikrai pataikė įspūdingai, pirmame kėlinyje – devyni tritaškiai. Nežinau, ar apskritai esu matęs tokių procentų.
– Eglė Šventoraitė po rungtynių sakė, kad reikia luptis, reikia duoti atgal, pirmuosius du mačus Bolonijoje lupotės, prieš itales gal irgi pritrūko to. Kas pasikeitė komandoje? Kodėl nebėra to lupimosi?
– Kodėl nebėra? Mes žaidėme, teisėjai davė labai didelį kontaktą ir bandėme tuo pačiu atsakyti. Gerai, gal jos žaidžia geresnėse komandose, aukštesnio lygio yra, bet mes kovojame, stengiamės. Išėjo kaip išėjo. Nereikia čia dabar mūsų smerkti. Mes turime dar dvi „mirk arba gyvenk“ rungtynes dėl patekimo į pasaulio čempionatą, tai eisime ir kovosime.
– Ką geriausia pasiimti iš tokių rungtynių?
– Matėme, kokį kontaktą davė prancūzės. Su kitomis komandomis tikrai irgi nebus lengviau. Kitos komandos, pamačiusios tai, tą patį naudos prieš mus, mes turime atsakyti tuo pačiu.
– Tie perdavimai į vidų pakankamai nuspėjami, kaip išjudint šitą reikalą?
– Šiandien susidūrėme su labai agresyvia gynyba. Atrodo, kas pavyko pirmose keliose rungtynėse, tas šiandien jau nepavyko. Ta didelė agresija, išstūmimai iš visų užtvarų, iš to ir atsirado tos visos klaidos.
– Žiūrint į šviesiąją pusę, vis dar turite visus šansus likti penkti Europoje, kas būtų įspūdingas pasiekimas. Kaip reikia dabar persigrupuoti?
– Nieko nereikia persigrupuoti. Reikia tiesiog pailsėti, pasiruošti sekančioms rungtynėms. Mes tikrai nenuleidžiame galvų, eisime ir kovosime.
– Matėsi Justės Jocytės ašaros ant suolo. Čia turbūt nėra apie tai, kad nesiseka. Gal susiduria su kažkokiais sunkumais dėl traumos?
– Ne, gal emocijos paėmė. Žaidė prieš prancūzes, ji daug laiko Prancūzijoje praleido. Aišku, mes visi norėjome būti tame ketverte, bet taip gavosi, tai turbūt paėmė Justę emocijos.
– Kalbant apie emocijas, buvote išvarytas iš rungtynių. Ar tai pirmas jūsų išvarymas karjeroje ir kaip galėtumėte jį paaiškinti?
– Išvarymas ne pirmas. Nelabai supratau to mano išvarymo. Tame momente galvojau, kad Justė gavo techninę pražangą, kaip ir nei žodžio nepasakiau, nei nieko. Keistai, bet nelabai noriu komentuoti teisėjų darbo.
– O tai kokį paaiškinimą gavote? Mačiau, kad kalbėjotės su arčiausiai buvusiu teisėju.
– Kad ranka pamojau? Sakau, likau labai nesupratęs.
– Abi technines skyrė lenkų arbitrė. Jautėte kažkokį negatyvą nuo pat pradžių?
– Ne, nejaučiau. Sakau – nenoriu komentuoti. Davė didelį kontaktą, bet davė jį abiem pusėms. Mes irgi metėme nemažai baudų. Aišku, momentais nesupratau traktavimo. Viename epizode atrodo vienodai, bet baudų nėra, kitame – yra. Tik tiek.
– Tie tritaškiai ir toliau nekrenta. Ar nėra, kad čia jau į galvas įėjo merginoms, kad nekrenta?
– Nežinau. Labai tikiuosi, kad ne. Dar liko dvi rungtynės ir tikiu, kad mes įmesime pagaliau.
– Jūsų jau nebebuvo aikštelėje, bet išėjo dvi žaidėjos, kurios dar nežaidė Europos čempionate. Kiek džiugu, kad jos gavo kažkiek sekundžių pažaisti?
– Gerai. Mes esame dvylika žaidėjų, viena komanda. Jos šitame čempionate gal mažesnį vaidmenį turi, bet pažiūrėsime, kaip čia seksis mums toliau, kaip čia viskas klostysis ir dar manau ir jos savo šanso sulauks.
– Kaip apskritai jaučiate tą visą palaikymą iš išorės? Medijos, žmonės, žinutės – kiek jaučiate tą visą palaikymą?
– Jaučiasi. Kažkiek stengiuosi ir atsiriboti, socialinių tinklų per daug neskaitinėti. Malonu, kad žmonės domisi. Labai norėčiau, kad mūsų ir nepasmerktų, vis tiek žaidėme prieš top pasaulinę komandą. Tikiuosi, kad ir toliau mus palaikys ir bandysime mes iškovoti tą kelialapį į pasaulio čempionatą.