Vilniaus „Žalgiris“ Lietuvai šiemet sukūrė ilgai lauktą šventę – tapo pirmuoju šalies klubu, patekusiu į UEFA turnyro grupių etapą. Vienu labiausiai prie šio istorinio pasiekimo prisidėjusių žaidėjų tapo 26-erių vartininkas Edvinas Gertmonas.
„Žalgirio“ vartų sargui šis sezonas buvo įsimintinas. Lietuvos čempionų titulas užsitikrintas dar likus 7 rungtynėms, o UEFA Konferencijų lygos grupių etape jis tapo penktu daugiausiai smūgių atrėmusiu vartininku tarp visų komandų.
„Greičiausiai taip, – paklaustas, ar tai buvo geriausias sezonas jo karjeroje, atsakė vartininkas. – Tai buvo pirmas sezonas, kai žaidžiau viską, su komanda pasižymėjome tikrai nemažais pasiekimais. Ar tai buvo geriausias sezonas – taip greitai galbūt nesugalvosiu, bet kad smagiausias – tikrai.“
Tačiau iki šio istorinio sezono buvo labai ilgas kelias. Nors 2019 metais prie „Žalgirio“ vartininkas prisijungė iš aukščiausioje Prancūzijos futbolo lygoje rungtyniaujančio „Rennais“ klubo, pirmaisiais sezonais jis daug progų pasireikšti neturėjo, nors pasak žaidėjo, pasirašant sutartį Vilniaus klubo vartuose jam buvo žadėta pirma pozicija.
„Pirmi metai buvo labai sunkūs, – neslėpė vartininkas. – Juolab kad man buvo prižadėta, jog būsiu pirmasis numeris vartuose, bet pažadų neįvykdė. Dėl to labai smagu nebuvo, bet po to antraisiais metais pradėjo atsirasti vis daugiau tų galimybių.“
Sunkūs pirmieji metai Vilniuje vartininką netgi pastūmėjo galvoti, jog čia ir yra jo karjeros viršūnė.
„Buvau pasirašęs kontraktą ir turėjau kentėti. Buvo momentas, kai galvojau, jog čia mano karjera ir baigsis, bet baigėsi truputį geriau“, – nusišypsojo užsienio klubų dėmesio jau sulaukiantis 26-erių žaidėjas.
Visas pokalbis su Gertmonu apie laiką Prancūzijoje, sunkią pradžią Vilniuje ir istorinį klubo sezoną – atvirame O, Sportas! interviu:
– Kaip vertinate praėjusį sezoną su Vilniaus „Žalgiriu“? Ar jį galima vadinti geriausiu jūsų karjeroje?
– Greičiausiai taip. Tai buvo pirmas sezonas, kai žaidžiau viską, su komanda pasižymėjome tikrai nemažais pasiekimais. Ar tai buvo geriausias sezonas? Taip greitai galbūt nesugalvosiu, bet kad smagiausias – tikrai.
– Jūsų nuomone, kur slypėjo tokio istorinio sezono sėkmė? Juolab kad sudėtis, palyginus su praėjusiais metais, daugelio teigimu šiemet galbūt net buvo silpnesnė.
– Čia viskas labai paprasta – sėkmė slypėjo rūbinėje. Mes šiais metais neturėjome didelių egoistų, kurie galvotų, jog yra svarbesni už komandą, ir savo veiksmais skaldytų komandą. Praėjusiais metais treneriai, mano nuomone, padarė klaidų su vadinamomis žvaigždėmis, iš kurių naudos buvo mažai.
Šiais metais mūsų mikroklimatas buvo aukščiausiame lygmenyje. Žiniasklaida galbūt to nematė, bet mes visi kaifavom. Pernai gal ir turėjome geresnių žaidėjų individualiai, bet komandiškai jie nebuvo tokie geri.
Suburti tokią rūbinę, kokią turėjome šiemet, yra labai sunki užduotis. Aišku, mes šiemet puikiai vykdėme užduotis. Galbūt viskas būtų kitaip, jeigu būtų nesisekę, bet aš šioje komandoje jaučiausi tobulai.
Mūsų sėkmės receptas šiemet buvo gera rūbinė.
– Specialistai teigia, jog turite puikius duomenis, reikalingus vartininkui, bet ar pats jaučiatės kur nors patobulėjęs šį sezoną? Galbūt žaidime kojomis?
– Žaidimas kojomis labai priklauso nuo komandos. Jeigu žaidi su gynėjais, kurie žino, ką daryti, kada laukti kamuolio, kaip atsižaisti. Šį sezoną turėjome puikią sinchronizaciją su gynėjais, žinojome kada galime ir kada negalime duoti perdavimo.
Šiemet kamuolio įžaidinėjimas nuo vartų tikrai nebuvo prastas. Kai su vidurio ir krašto gynėjais turi puikią sinergiją, žaisti kojomis vartininkams yra lengva. Daug ties tuo dirbome ir su vartininkų treneriais, kurie mus vertė ne tik gaudyti kamuolius.
Kažkokios konkrečios vietos išskirti negalėčiau. Viskas susivedė į žaidimo praktiką, kurios dėka pradedi geriau suprasti situacijas: kur išeidinėti iš vartų, kur stovėti ant linijos, kur žaisti kojomis. Vartininkui žaidimo patirtis, situacijų atpažinimas ir pasitikėjimas savo jėgomis, gynėjų linija – patys svarbiausi dalykai.
– Kiek prie tos geros atmosferos prisidėjo trenerių štabas?
– Nei kiek, viską sukūrė žaidėjai. Galbūt buvo toks geras balansas, kai trenerių štabas mus presavo, o mes vienas kitą palaikydami puikiai pildėme iškeltas užduotis.
– Koks jūsų santykis su pagrindiniu „Žalgirio“ treneriu Vladimiru Čeburinu?
– Normalus, geras trenerio ir žaidėjo santykis. Mes nesutarimų neturėjome. Aš, žinokite, esu labai paprastas žaidėjas. Man nepatinka, kai kas nors klausia nuomonės. Man geriau pasakykite, ką daryti, o aš darysiu. Per daug neklausinėju, neužduodu tų klausimų, kurių nereikia.
– Jūs greičiausiai daugiau dirbote su vartininkų treneriu Mantu Tamulioniu, kuris neseniai paskelbė paliekantis komandą. Ką jo išėjimas reiškia visai vartininkų grupelei?
– Labai gaila dėl jo išėjimo. Buvo puikus treneris, buvome suaugę, pažinojome vienas kitą. Mūsų pradžia galbūt nebuvo pati lengviausia, bet per laiką suaugome. Apie Mantą išlikę tik patys geriausi atsiminimai. Super treneris, jaunas perspektyvus. Manau, kad Lietuvoje jis yra didžiausią potencialą turintis treneris.
„Žalgiris“ su jo išėjimu neteko puikaus trenerio.
– Atsukus laikrodį atgal į „Rennais“ klubo laikus, ar išėjimo ten nelaikote klaida, nes daug galimybių pasireikšti ten neturėjote. Prie to turbūt prisidėjo ir kojos trauma, bet ar dabar pozityviai vertinate savo išvykimą į Prancūziją?
– Tikrai nelaikau to klaida. Ten buvo sunkiausi ir geriausi metai mano gyvenime. Papuoliau pas puikų vartininkų trenerį. Jis mane atsivežė visiškai netreniruotą ir per tuos ketverius metus aš padariau tikrai labai didelį progresą.
Žinoma, sunkios treniruotės prisidėjo prie traumos, tačiau kai pereini į tokį aukštą lygį, jos yra praktiškai neišvengiamos. Apskritai perėjimas į suaugusiųjų futbolą nėra lengvas.
Tos ketverių metų treniruotės man stipriai padėjo, bet po to pajaučiau, kad reikia ir žaisti. Džiaugiuosi pamatęs tą europinį lygį ir supratęs, kiek pats turi dirbti, jeigu nori ten patekti.
Dėl galimybių pasireikšti – viskas ten nėra taip lengva. Žaidėjams šioje situacijoje galbūt šiek tiek paprasčiau, nes gali išeiti 10 ar 15 minučių ir po truputį užsitarnauti tą laiką. Vartininkams viskas sudėtingiau – arba žaidi, arba nežaidi. Tokio lygio komanda 22-ejų metų nežaidusio tavęs nepastatys lygos rungtynėms.
Galiausiai norėjau žaisti, tad reikėjo kažkur išvažiuoti. Į „Žalgirį“ atvykau su viltimi žaisti Europoje. Smagu, kad tą pavyko pasiekti. Tos žaidybinės patirties, kurios man labai reikėjo, gavau „Žalgiryje“ ir žaisdamas prieš stiprias komandas.
– Prancūzijoje praleidote ketverius metus, tikriausiai užmezgėte ir pažinčių. Ar tikėtumėtės kada nors ten sugrįžti?
– Būtų smagu. Bijau kažką pasakyti, bet ten lygis labai aukštas. Nežinau, ar yra realu šokti iš Lietuvos į „Ligue 1“, bet norėti tikrai norėčiau.
– Jūsų sugrįžimas į Lietuvą taip pat nebuvo pats lengviausias. Kalbama, jog kontraktas buvo minimalus, vietos starte taip pat nebuvo. Kaip prisimenate šį laiką?
– Pirmi metai buvo labai sunkūs. Juolab kad man buvo prižadėta, jog būsiu pirmasis numeris vartuose, bet pažadų neįvykdė. Dėl to labai smagu nebuvo, bet po to antraisiais metais pradėjo atsirasti vis daugiau tų galimybių.
Buvau pasirašęs kontraktą ir turėjau kentėti. Buvo momentas, kai galvojau, jog čia mano karjera ir baigsis, bet baigėsi truputį geriau.
Susipykti su visais gali labai greitai, jeigu pradėsi kelti balsus. Niekas nuo to nelaimės. Vienintelis pasirinkimas buvo dirbti ir laukti savo šanso. Jeigu jo nebus, tai nebus. Neįsivaizduoju, kaip kitaip kažką gali pasiekti. Turbūt visi matė, jog nesu laimingas, bet viskas baigėsi gerai.
– Grįžtant prie istorinio „Žalgirio“ sezono, ar galite įvardyti kokius nors žaidėjus, išsiskyrusius savo progresu? Kieno progresas jums įsiminė labiausiai?
– Labai džiaugiuosi jaunais lietuviais, kurie debiutavo Europoje, ypač Kažukolovu. Mano nuomone, jis šiuo metu yra geriausias vidurio gynėjas Lietuvoje. Nežinau, kodėl jo nepakvietė į rinktinę Baltijos taurės varžyboms, bet manau, kad jis yra geriausias. Ir jeigu toliau taip tęs, netinginiaus, toks ir liks ilgam.
Talento jis turi labai daug, žaidimą supranta irgi tobulai. Apskritai „Žalgiryje“ turime labai talentingą jaunimą, tuos pačius Jarusevičių, Burbą, Piliukaitį. Kai kuriems dar trūksta žaidybinės praktikos, bet talento pas juos – per akis.
– Vartininkui turbūt lengviausia yra vertinti puolėjų progresą. Daug kas po patekimo į Konferencijų lygą išaukštino Mathiasą Oyewusi. Ar pats pastebėjote, kad jo žaidimas padarė didelį šuolį į priekį?
– Manau, kad sezono eigoje jis geriau pradėjo suprasti, ko iš jo nori treneris. Be to, jis poroje žaidė su Oliveira, iš kurio galėjo tikrai daug pasimokyti. Oyewusi visada buvo daug bėgantis žaidėjas. Galbūt ne visada ten, kur reikia, bet stengėsi, dirbo ir jo progų užbaigimas pagerėjo. Kiek UEFA turnyruose susikurdavo tų šansų, tiek viską išspręsdavo.
– Lietuvos rinktinės vartininko pozicija yra labai nepastovi, niekas ten labai ilgai neužsibūna. Ar pats turite ambicijų tapti reguliariu nacionalinės Lietuvos komandos vartų sargu?
– Būti pagrindiniu rinktinės vartininku – viena didžiausių svajonių. Tačiau kol kas joje yra toks požiūris, kad kol žaidi Lietuvoje, šansų ten papulti yra mažai. Tikrai nežinau, kaip bus ateityje.
– Kaip vertinate dabartinio rinktinės trenerio Reinholdo Breu darbą?
– Mus sieja tik profesiniai santykiai. Asmeniškai aš jį esu matęs tik du kartus, tad nelabai ką daug ir galiu pakomentuoti.
– Pats Lietuvos futbolas FIFA reitinge šiuo metu yra nusiritęs į rekordines žemumas. Jūsų akimis, ką reikėtų daryti, kad pakiltume iš duobės?
– Nežinau. Nenoriu komentuoti, nes tai nėra mano kompetencija. Galiu pasakyti tik tiek, kad kažką daryti tikrai reikia.
– Ar pats turite kokį nors vartininko idealą, kokiai mokyklai labiausiai simpatizuojate? Galbūt yra kažkoks žaidimo aspektas, kurį vartininkas, jūsų nuomone, privalo turėti?
– Kiekvienas skirtingas ir turi savo būdą būti vartininku. Vieni mažiau išeidinėja iš vartų ir tai kompensuoja kitais dalykais, bet aš žaviuosi vokiečių vartininkais ir tos šalies mokykla. Neueris, Ter Stegenas man yra geriausi. Jie tobulai apskaičiuoja riziką ir tai padeda gynėjams išvengti kortelių stabdant pavojingas atakas.