Donatas Motiejūnas oficialiai pradeda naują karjeros etapą – Salonikų PAOK klubas sekmadienį pranešė pasirašęs sutartį su 36-erių vidurio puolėju. Buvęs „Monaco“ centras pasidalijo pirmosiomis mintimis apie persikėlimą į Graikiją, Andrea Trinchieri skambutį bei laukiančius iššūkius ambicingoje komandoje.
Lietuvis prisiminė savo ankstesnę viešnagę PAOK namų tvirtovėje, kai dar karjeros aušroje vilkėjo Trevizo „Benetton“ marškinėlius.
„Puikiai prisimenu tas rungtynes. Tai buvo mano profesionalios karjeros pradžia, berods, pirmi ar antri metai „Benetton“ klube, Europos taurėje. Gerai įsiminė pati arena – atvykus ten buvo taip tamsu ir tvyrojo itin bauginanti, neįprasta atmosfera. Panašų jausmą sukelia Bolonijos „Virtus“ arena: įeini, tamsu, visi sirgaliai apsirengę tamsiai – daugeliui žaidėjų tai kelia baimę. Man labai gražu sugrįžti į vietą, kurioje žaidžiau būdamas jaunas, o dabar grįžtu subrendęs, kaip veteranas, su didele patirtimi ir aplankęs daugybę vietų.“
Aiškindamas savo sprendimą priimti Salonikų klubo pasiūlymą, Motiejūnas pabrėžė komandos ambicijas ir naujųjų savininkų keliamus tikslus.
„Atvykstu į organizaciją, kuri kelia aukščiausius tikslus, turi milžinišką norą tobulėti, augti ir kilti aukštyn. Manau, man tai ideali aplinka, nes aš pats visada siekiu tobulėti ir dėl kažko kovoti. PAOK garsėja savo aistra ir kovingumu.
Su naujaisiais savininkais tikslai ir lūkesčiai yra didžiuliai, o tai sukuria spaudimą. Aš išmokau gyventi su spaudimu. Man patinka spaudimas, nes jis reiškia, kad kažkas iš tavęs kažko tikisi. Prieš pasirašydamas sutartį apskambinau visus aplinkinius – emocijomis grįsti sprendimai man niekada neatrodo protingi. Kalbėjausi su daugeliu krepšinį išmanančių žmonių. Vienas draugas man pasakė, kad tai teisingas kelias – ateiti į klubą su tokiais lūkesčiais, užuot ėjus į kokią nors Eurolygos ar kitą komandą, kuri dėl nieko nekovoja, tiesiog egzistuoja ir net nežinai, ar pritapsi.
Prieš pustrečios savaitės man paskambino treneris Trinchieri. Jis paaiškino, ko jam reikia, o aš atsakiau: „Panašu, kad tau reikia manęs.“ Nes tas savybes, kurių jam trūksta iš žaidėjo, aš turiu ir stengsiuosi jas čia atsinešti.“
Paklaustas, kaip tvarkysis su didžiuliu spaudimu, D-Mo akcentavo maksimalų atsidavimą ir lyderystę.
„Viskas paprasta – eini ir žaidi šimtu procentų. Per visus šiuos metus išmokau svarbiausią dalyką: kur benueitum, privalai prisitaikyti prie kultūros. Tai yra esmė – gerbti kultūrą, perimti ją, o aikštelėje atiduoti visas jėgas, kautis dėl kiekvieno kamuolio, pirmam kristi ant parketo. Galiu pasakyti viena: laimi ar pralaimi, žmonės, sirgaliai ir klubas vis tiek bus tavo pusėje, jei matys pastangas. Būna gerų ir blogų momentų.
Neprisimenu komandos, kuri būtų laimėjusi visas sezono rungtynes. Toks gyvenimas, toks yra sportas. Bet jei atiduodi visą save ir kovoji iki galo, žmonės supranta nesėkmes. Blogiausia man – kai nesistengiama, kai žaidėjas tiesiog būna aikštėje be jokios kovos. Man, kaip veteranui, tai nepriimtina. Todėl, kur beeinu, savo pavyzdžiu spaudžiu visus žaidėjus: rodau, kaip kautis, kaip konkuruoti. Noriu laimėti. Vienintelis dalykas, kuris man rūpi, – pergalės.“
Salonikuose Motiejūnas sutiks ne tik buvusį bendražygį iš Monako Nicką Calathesą, bet ir Lietuvoje puikiai žinomą veidą:
„Čia yra ir Marcusas Fosteris. Dėl savo pasiekimų jis labai gerai žinomas Lietuvoje, tad tikrai jį sekiau. Be to, likus trims ar keturiems mėnesiams iki to mačo prieš PAOK 2010 metais žaidžiau prieš trenerį Trinchieri, kuris tuomet treniravo Kantu ekipą. Taigi pažįstame vienas kitą jau daugybę metų. Kad ir kaip beprotiškai skambėtų, po tiek laiko žaisiu pas jį pirmą kartą.
Visada tikiu, kad gyvenime viskas nutinka dėl priežasties. Šis etapas – kodėl atėjau į šią komandą, kodėl komanda kreipėsi į mane, kodėl treneris man paskambino – turi priežastį. Ir padarysiu viską, kas mano galioje, kad ta priežastis būtų graži.“