„Pamenu, kai patekau į Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę, buvau laimingiausias žmogus pasaulyje. Atstovauti savo šaliai – didžiausia garbė bet kuriam sportininkui“, – teigė 1996 metų Atlantos olimpinių žaidynių prizininkas, 1995 metų Europos vicečempionas Darius Lukminas.
Europos vicečempionas, olimpinio bronzos medalio laimėtojas, daugkartinis Lietuvos čempionas, buvęs vienas Kauno „Žalgirio“ ekipos lyderių nemėgsta rodytis televizijos laidose ar tinklalaidėse, tačiau šįsyk jis nusprendė nebetylėti.
„Nusprendžiau atsiverti, nes tik taip galbūt prisibelsiu iki žmonių širdies gelmių. Galbūt tik taip galima kai kam atverti akis ir priversti į viską pažvelgti objektyviai, o ne tik kelti intrigas“, – kalbėjo D. Lukminas.
Lietuvos rinktinėje 106 rungtynes sužaidęs ir 987 taškus pelnęs buvęs krepšininkas išsakė savo poziciją apie tai, kas pastaruoju metu vyksta Lietuvos krepšinio padangėje.
„Tai darau garsiai, nes man skauda širdį. Tai, ką matau: nuolatinė nepamatuota kritika, kažkokių kaltųjų ieškojimas, bandymas suskaldyti krepšinio bendruomenę ir net kai kurių veikėjų pasakymai, jog reikėtų boikotuoti rinktinę… Man tai yra kažkas nesuvokiamo. – dėstė D. Lukminas. – Raginimus boikotuoti prilyginčiau Tėvynės išdavystei. Kaip galima boikotuoti rinktinę? Čia juk tavo šalis, tavo žemė, tavo gimtinė, kurios dėka ir pasiekei tai, kas dabar esi!”.
„Kaip žmogus, kuris augo Vokietijoje, ten gyveno, o dabar gyvena turbūt ne Lietuvoje, o kažkur Amerikoje, gali siūlyti boikotuoti savo šalies rinktinę? Dar pats joje dirbęs! Tiesiog protu nesuvokiama, kaip žmonėms taip „atsisuka“ galvos?“, – klausė D. Lukminas.
Jis 1995 metais buvo apdovanotas Gedimino ordino medaliu, o 1996 metais – ir Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.
„Pasikartosiu: didžiausia garbė yra atstovauti Lietuvai. Kai patenki į tokį lygį, kad tave kviečia į Lietuvos rinktinę, kaip gali atsisakyti? Man, kaip ir Martynas Gecevičius sakė, tiesiog „neneša“ smegenys. Man nesuprantama, kaip taip gali būti… Aš nesuprantu: jie turi tokius kontraktus, tokį gyvenimą gyvena, yra tokiame lygyje, tad jie turėtų būti dėkingi Lietuvai. Turėtų būti dėkingi savo seneliams, tėvams, kurie kovojo, rizikavo dėl laisvos Lietuvos. O dabar jie atsisako žaisti? Susigalvoja kažkokių priežasčių…
Tai yra juokinga. Juk jie žaidžia ne už trenerius, ne už asociaciją ar jos vadovus – jie už Lietuvą žaidžia! – dėstė pašnekovas. – Pasižiūrėkit į Arvydą Sabonį, į Šarūną Marčiulionį. Jie visą sveikatą atidavė Lietuvos rinktinei. Marčiulionis išvis… Jis dar galėjo žaisti NBA ne vieną sezoną, bet jis pasiaukojo dėl rinktinės. Ten ir baigėsi tie jo sezonai. Ir jis net nemąstė, kad galima atsisakyti ar kažkaip nežaisti už Lietuvą. Jis sveikatą eikvojo, nors galėjo ramiai pinigus uždirbinėti Amerikoje“.
– Kas nutiko su į rinktinę numojusiais krepšininkais – kieno nors užkulisinė įtaka, o gal patriotizmo ar atsakomybės stoka, ar nenoras aukotis už dyką?
– Jūs man paaiškinkite, kaip galima nekovoti už savo šalies Trispalvę, už savo šalies garbę? Čia tik reikia sužaisti už Lietuvą. O jeigu bus, neduok Dieve, karas – kaip tada? Man tai netelpa galvoje, kažkoks kosmosas. Skaudu, kad jaunimui trūksta patriotizmo.
Bet, atvirai pasakius, aš matau, kad čia yra ir visai kiti tikslai. Dabar visi puola asociaciją „Lietuvos krepšinis“, bet aš nesuprantu – prie ko čia ta tai? Mindaugas Balčiūnas laimėjo demokratinius rinkimus, jis buvo išrinktas. Jei kas nors nori perimti valdžią – palaukit kitų rinkimų ir juos laimėkite. O kažkas nori va tokiu būdu nuversti teisėtą vadovybę. Net šalies prezidentas buvo pajungtas… Manau, šalies prezidentui Lietuvoje yra svarbesnių reikalų nei krepšinis. Pasižiūrėkit į dabartinę geopolitinę padėtį…
Per pastarąjį mėnesį, skaitant straipsnius žiniasklaidoje, susidaro įspūdis, kad yra tendencingas puolimas. Pavyzdžiui, per pasiruošimą Europos čempionatui laimėjome 75 ar 80 procentų rungtynių, bet ar kas ilgai tuo džiaugėsi ar parašė: „Valio, rinktinė grįžta į pergalių kelią“? Niekas! Galbūt parašė porą straipsnių ir viskas. O dabar, kai tik nesėkmė, kiekvieną dieną „drožia“ ir taip visą mėnesį. Jau tikrai neskanu ir protu nesuvokiama. Su tokia nuotaika ir tokiu susiskaldymu mes tikrai nieko nelaimėsime.
Kai kas kalba: „Oi, gal treneris griežtas, oi, gal pašaukė“. Klausykit, jei tie kalbėtojai būtų pažaidę kartu su manimi, kai Sabonis aikštelėje užrėkdavo… Ten atrodydavo, kad koks slibinas trigalvis ant tavęs staugia. Bet tai būdavo normalu! Sabas norėdavo laimėti, tai būdavo normali būsena. Niekas ten nieko nenorėdavo įžeisti, tiesiog tokia emocija, toks noras pasiekti rezultatą. Pakeltas trenerio balsas yra normalus dalykas krepšinyje. O dabar treneriai, lyginant su tuo, kaip Sabas rėkdavo, tai jie tik garsiau šneka, ir viskas. O jaunimas dabar, matot, jautrus pasidarė – gavo spaudimo ir bėga į krūmus. Jei, neduok Dieve, karas būtų, ką jie tada darytų?
O dėl Rimo Kurtinaičio kompetencijos… Kai kuriems žmonėms išvis reikėtų patylėti. Treneris laimėjo tris Europos taures su dviem skirtingomis komandomis. Kas Europoje gali pasigirti tokiais rezultatais? Rimas Kurtinaitis yra patriotas, jis turi viską – ir šlovę, ir pinigus, jis galėtų ramiai prie savo baseino gulėti, šašlyką kepti, poilsiauti… Bet jis nori kažką duoti Lietuvai, nori dirbti. Jis gi į Lietuvos rinktinės vyr. trenerio postą neatėjo čia prašytis, jį pakvietė, nes jis – geriausias.
Aš pats su Rimu žaidžiau, mes pažįstami jau daugiau nei 35 metus. Jis profesionalas iki kaulų smegenų. Puikiai žinote, kiek jis pasiekė per savo krepšininko karjerą.
Prisiminkime, kaip Lietuvos rinktinė, vadovaujant Kaziui Maksvyčiui, Puerto Rikui pralošė ir nepateko į olimpiadą. Ar kas nors tiek rašė kritikos kokį mėnesį? Dabar pažiūrėkite objektyviai: dar nepralošta atranka į pasaulio čempionatą, o jau rašo, kritikuoja be perstojo… Tarsi visi nori išnaudoti tą momentą, kai rinktinė va paslydo. Palaukime pabaigos ir tada kalbėkime, darykime išvadas. O dabar čia, sakau, yra visai kiti tikslai.
– Kodėl jums taip skaudu dėl susiklosčiusios situacijos Lietuvos krepšinyje?
– Man be galo skauda ir tikrai yra negera žiūrėti, kad taip vyksta. Mes, lietuviai, priėjome iki tokio lygio…
Dar grįžtant prie žaidėjų patriotizmo: Lietuva šiems žaidėjams davė viską, ką jie turi. Visą jų karjerą, visą pagrindą. Dabar jie turi atiduoti duoklę Tėvynei. Į rinktinę reikia kviesti tuos, kurie nori, kurie pasirengę atiduoti širdį ir sveikatą už Lietuvą. Negalima spjauti į viską ir sakyti: „Ai, aš einu atostogauti“.
Pamenu, kai aš žaidžiau krepšinį, pas mus irgi visos vasaros būdavo užimtos. Gal kokią porą savaičių būdavo atostogų, o toliau – pasiruošimas, Europos čempionatas arba olimpiada.
Reikia susimąstyti, nes dabar visi mato tik vieną pusę, o tiesa yra paprasta: už Lietuvą reikia kovoti iki galo ir visiems susitelkus. Juk ir Rimas Kurtinaitis taip pat galėjo sakyti: „Viskas, pakeliu rankas ir atsitraukiu“. Jis – tiesiog patriotas, jis nori kažką dar padaryti, atiduoti duoklę Lietuvai.
– Jums tenka bendrauti su Rimu Kurtinaičiu. Kaip jį veikia kritika ir spaudimas?
– Rimas – toks žmogus: ar laimi, ar pralošia – jis viską laiko viduje, tiesiog to neparodo. Emocijoms jis kažkaip nepasiduoda. Aišku, kad jam skauda, tai normalu kiekvienam žmogui, kuris iš širdies siekia rezultato. Pasikartosiu: treneris neatėjo čia, neišsiprašė „priimkit mane“. Jis nori atiduoti duoklę savo Tėvynei.
Juk Lietuvos rinktinė Europos čempionate, net ir dėl traumos iškritus Rokui Jokubaičiui, pademonstravo charakterį ir gerą žaidimą. O rinktinės sudėtis nebuvo kažkokia ypatinga… Visi jau buvo ją nurašę, bet ji daug ką įrodė būtent kovingumu ir susitelkimu.
– Treneriui nuolat priekaištaujama dėl nesėkmingai besiklostančios pasaulio čempionato atrankos…
– Kalbant apie pasaulio čempionato atrankas, pirmas dalykas – pasiruošimui duota labai mažai laiko. Tokia yra nauja FIBA atrankos sistema. Kalbant apie pastarąsias rungtynes su italais – ką gali treneriai padaryti, kai žmogus nukrenta bėgdamas arba suklysta perduodamas kamuolį? Viskas buvo tvarkoje, bet pabaigoje padarė keturias klaidas – toks būna krepšinis. Bet visi atidavė jėgas, aukojosi, žaidė iš širdies.
Sportas toks jau yra: būna ir pergalių, būna ir suklupimų, bet svarbu nepalūžti, susitelkti, kovoti ir atsitiesti. Lietuva jau ne kartą įrodė, kad yra tikrų kovotojų valstybė, kur vienybė – didžiausias ginklas. To ir norėčiau palinkėti visai krepšinio bendruomenei.
Lietuva.basketball informacija