Daug kritikos pastarąją savaitę dėl atmosferos Lietuvos rinktinėje ir savo oficialių išstojimų sulaukiantis asociacijos „Lietuvos krepšinis“ prezidentas Mindaugas Balčiūnas sulaukė ir ilgamečio rinktinė skauto Beno Matkevičiaus kirčio.
Kritikos lavinos Lietuvos krepšinio galva sulaukė po pastarojo pasaulio čempionato atrankos lango, kurį Rimo Kurtinaičio komanda užbaigė skausmingu ir pralaimėjimu italams, taip stipriai sukomplikuodama savo šansus patekti į pasaulio čempionatą.
Nors iš pradžių reiškė palaikymą rinktinės trenerių štabui, kurį vadino vienu geriausių istorijoje, prasidėjus kalboms, jog dalis rinktinės žaidėjų gali neatvykti į kitą langą, asociaciją privertė pakeisti plokštelę.
Situaciją dar labiau kaitino Balčiūno įrašai prieš Kauno „Žalgirio“ akcininką Paulių Motiejūną, kuris, kaip ir daugelis krepšinio bendruomenės narių, pradėjo reikalauti atsakomybės. „Lietuvos krepšinis“ prezidentas feisbuke Motiejūnui atsikirto keliais įrašais – pirmajame dalijosi penkerių metų Eurolygos lentele, kai „Žalgiris“ rikiavosi jos apačioje, o antrajame pareiškė, jog Motiejūno vadovavimas Eurolygai iškėlė rimtą grėsmę turnyro ateičiai.
Krepšinio bendruomenei vis labiau skaldantis, asociacija trečiadienį pasidalijo oficialiu pranešimu, kuriame teigiama, jog dabartiniams krepšinio vadovams palaikymą reiškia 10 Lietuvos krepšinio organizacijų.
Toks „Lietuvos krepšinio“ veiksmas vėl sukėlė nepasitenkinimą. Visuomenininkas ir Vilniaus „Žalgirio“ futbolo komandos prezidentas Andrius Tapinas Balčiūną palygino su buvusiu Sovietų Sąjungos vadovu Leonidu Brežnevu, o ketvirtadienį savo žodį tarė ir Benas Matkevičius, ilgame feisbuko įraše pridūręs, jog palaikytų žaidėjų boikotą.
Visas Beno Matkevičiaus įrašas:
„Nuo kada…
Nuo kada palaikom žmones/žmogų/federaciją, nuo kurios faktiškai 95 % krepšinio elito nusisukę ir nebendrauja? Čia tipo sistema ir augimas su potencialu? Gali statyti ant tokių pamatų savo ateitį? Be krepšinio žmonių ir jų palikimo?
Nuo kada mes galvojam apie tai, kaip nepatekom į čempionatus ir kad kitais metais kažką nuveiksim? Reikia būtinai dasigyventi iki to, kad būtume apačioje, tam, kad galėtume statyti iš naujo viską, švariai? Gal ir gerai būtų naujas kelias, nauji vėjai, naujos emocijos su nauja karta ir tuo šviežumu bei entuziazmu, kurio seniai nesam matę (valdžioje).
Aš augau stebėdamas mūsų legendas per „Šilelį“, kaime, visas vasaras žaidžiančias per visus čempionatus. Jos įkvėpė mane būti geresniu ir siekti aukštumų. Gal mano kūnas neatlaikė ir sugriuvo, bet siela dar vis dega ir degs ilgai.
O dabar kalbam, kaip būsima karta, augantys jaunuoliai, žiūrės, kaip rinktinė žaidžia už patekimą į atrankos atranką. Nu blin… nuo kada?
Nuo kada mes pradėjom negalvoti apie mūsų ateitį ir į kur viskas eina? Čia klausimas apie regėjimą. Daugiau žiūrim, kaip gelbėti šios dienos dramas ir iššūkius, vietoj to, kad rūpintis ateitimi ir statyti normalią sistemą visam krepšiniui, o ne tik sau… Kad savo ateitį apsaugotume visais kampais.
Kokį įspūdį mes sudarėm mūsų jauniems žaidėjams, kurie atvyko pirmą kartą ir gal seniai jų nebematysim dėl to? Kokią kultūrą mes parodėm? Kad čia „normalu“ taip…? Jie jau turi su kuo lyginti savo patirtis, ir mes jiems tikrai nerodom mūsų geriausio veido.
Nuo kada mes pradėjom prašyti žaidėjų, kad atvyktų, ir turim derintis sąlygas? JV, kuris nepraleidęs nė vienos vasaros be konkrečios priežasties, minimalų skaičių rungtynių praleidęs per savo rinktinės karjerą, atsisako žaisti, nes tiesiog… atsisako. Bet iš esmės labai giliai palaikyčiau tokią mintį, kad šiuo atveju nežaisti už tokią federaciją tam, kad palaikytum TEISYBĘ. Aš ne tiek esu už teisybę, kiek PRIEŠ NETEISYBĘ. Nežinau JV priežasčių, čia tik faktas, kad nebus.
Tikiu, kad čia etinis iššūkis visiems treneriams ir žaidėjams: gelbėti rinktinę ir gelbėti federaciją tuo pačiu metu ar skandinti abu ir pradėti iš naujo… Labai sunkus klausimas. Ar galima atskirti, kad treneris rūpinasi sportine dalimi, o opozicija dirba link to, kad įtikintų, jog „sistema“ nelabai turi potencialo? Labai sunkiai įsivaizduoju, kaip treneris gali dirbti šioje betvarkėje. „Bachūrai“ jau padarė savo darbą, už Puerto Riką atsilygino dosniai…
Yra žinomas psichologinis klausimas apie važiuojantį traukinį. Traukinys važiuoja pagrindiniu bėgiu, kuriuo garantuotai užmuš 5 žmones. Tu gali perjungti bėgius ir nukreipti jį kitu keliu, kuriame žus vienas žmogus. Abu scenarijai blogi. Ar aktyviai įsitrauki ir pakeiti įvykių eigą, ar nieko nedarai ir palieki viską likimui?
Kartais leisti sistemai sugriūti natūraliai gali būti vienintelis būdas vėliau pastatyti kažką stipresnio ir sveikesnio, kartais ne. Klausimas visiems.
Nuo kada mes leidžiam institucijai švaistyti valdžios ir rėmėjų pinigus bet kur? Visiems turėtų rūpėti, kur tavo/jūsų/mūsų pinigai nueina ir kas kuo naudojasi. Nuo kada?
Nuo kada mes keičiam komentatorius ir rodom iniciatyvą kontroliuoti naratyvą? Kvepia biškį praeitimi… Nesakysiu to žodžio, bet žinot vis tiek, link ko lenkiu… (Nepažįstu naujo komentatoriaus, kuris buvo įspraustas į poziciją, bet iš esmės gaila jo paties, nes kaip jautiesi, jeigu tau dovanota vieta iš viršaus ir tau net negalima sakyti savo minčių? Žinot patys, kuo kvepia…)
Nuo kada mes kalbamės su sienomis…? Nu čia tarp kitko. Gal kai kur tai būdinga… bet tiek to.
Nuo kada mes kovojam su vidutiniokais, be didelės krepšinio istorijos? Taip, visi moka žaisti šiomis dienomis, be abejo, bet į kur tai nuves? Koks bus sekantis žingsnis? Kroatijos pavyzdys yra labai šviežias – nuo dugno pradėjo. O gal ir gerai.
Vėlgi – statyti viską ant stipresnių pamatų, su kultūra, charakteriu, ambicijomis ir noru būti geresniu. Kasdien ir visada augti kartu su nauja karta, jai parodyti kelią, užvesti ant bėgių tam, kad mes vėl būtume ELITE kažkada.
Pamatyti iš tikrųjų, kas palaiko, kas nori, kas dega ir kas yra tikri draugai.
Nuo kada?
Ar geriau klausti – „kiek dar“?