Į Lietuvą po kelių ne itin sėkmingų sezonų Kroatijoje sugrįžęs 23-ejų saugas Paulius Golubickas tikisi, jog Vilniaus „Žalgiryje“ vėl pademonstruos, iš kokio molio yra drėbtas.
Golubickas nuo 2020 metų vasaros priklausė Kroatijos klubui „Gorica“, tačiau lapkričio pabaigoje jo ir klubo keliai išsiskyrė. Kroatijoje saugas per beveik tris sezonus sužaidė 45 rungtynes, įmušė 1 įvartį.
„Svarsčiau pakankamai ilgai, – istoriją, kaip prisijungė prie „Žalgirio“, pasakojo Golubickas. – Jau nuo to laiko, kai išsiskyriau su „Gorica“. Matau, kokiame lygyje „Žalgiris“ yra šiuo metu: žaidžia Europoje, tikslai aukšti ir tie iššūkiai veža žaidėjus. Norisi sau įrodyti, kad vėl galiu būti tas žaidėjas, kurį prisimenate. Taip pat reikia atsižvelgti, kad yra treneris, trenerių štabas, bendruomenė jau nuo pat pirmų dienų jautėsi, jog priima.“
23-ejų Lietuvos rinktinės saugas su „Žalgirio“ treneriu Vladimiru Čeburinu yra puikiai pažįstamas – Golubickas kazachstaniečio auklėtiniu buvo ir Marijampolės „Sūduvoje“, su kuria 2019 metais tapo A lygos čempionu, taurės nugalėtoju, rungtyniavo Čempionų ir Europos lygų atrankose.
„Pačioje pradžioje vis tiek kalbėjome su klubo vadove, – paklaustas, ar Čeburinas jį asmeniškai prisiviliojo į Vilnių, atsakė Golubickas. – Derybos vyko, bet vis tiek, kai žaidėjas atvyksta į klubą, tu žiūri ir į bendruomenę, trenerį, jo filosofiją, žaidėjus, ar tau tinka komanda. Sakyčiau, kad tai buvo abipusis indėlis tiek klubo, tiek trenerio.“
– Pauliau, kas lėmė, kad iš Kroatijos patraukei į Vilniaus „Žalgirį“?
– Svarsčiau pakankamai ilgai. Jau nuo to laiko, kai išsiskyriau su „Gorica“. Matau, kokiame lygyje „Žalgiris“ yra šiuo metu: žaidžia Europoje, tikslai aukšti ir tie iššūkiai veža žaidėjus. Norisi sau įrodyti, kad vėl galiu būti tas žaidėjas, kurį prisimenate. Taip pat reikia atsižvelgti, kad yra treneris, trenerių štabas, bendruomenė jau nuo pat pirmų dienų jautėsi, jog priima.
– Kaip pats vertini tuos kelerius metus „Gorica“ klube? Kas sekėsi, kas nesisekė?
– Buvo visko. Buvo ir gerų dalykų, buvo ir klaidų, iš kurių reikėjo pasimokyti. Etapas nebuvo lengvas, bet viskas prasideda nuo pačio savęs. Matyt neįrodžiau pats, kad galiu būti geras. Bandysime tą padaryti vėl. Parodė, kad kažką darau ne taip ir tai reikia keisti.
– Prisijungimas prie „Žalgirio“ turbūt labiau primena sugrįžimą – identiškas trenerių štabas, keli puikiai pažįstami žaidėjai. Kiek tai prisidėjo, kad atvykai į „Žalgirį“?
– Gana stipriai, tai tikrai turėjo įtakos. Žinome, kad tie metai „Sūduvoje“ buvo tikrai geriausi karjeroje. Reikia į tai atsižvelgti ir tikiuosi parodyti vėl, kad niekur nedingau.
– Pirma paskambino „Žalgiro“ vadovė Vilma Venslovaitienė ar daugiausiai iniciatyvos parodė treneris Čeburinas?
– Pačioje pradžioje vis tiek kalbėjome su klubo vadove. Derybos vyko, bet vis tiek, kai žaidėjas atvyksta į klubą, tu žiūri ir į bendruomenę, trenerį, jo filosofiją, žaidėjus, ar tau tinka komanda. Sakyčiau, kad tai buvo abipusis indėlis tiek klubo, tiek trenerio.
– Ar daug sulaukėte pasiūlymų iš užsienio klubų?
– Nesakyčiau, kad buvo tokių išskirtinių, kurie prilygtų ar būtų geresni variantai nei „Žalgiris“. Buvo tokių, kur galima daugiau uždirbti, bet mano tikslas dabar yra žaisti, vėl atsiskleisti, dirbti ir, manau, pasirinkau šią komandą būtent tiems atvejams.
– Ar pernai stebėdami „Žalgirį“ iš Kroatijos turėjote minčių, kad ten būtų visai gera vieta ir man?
– Teko stebėti komandą ir A lygoje, ir Europoje. Tikrai neatsiliko nei nuo šveicarų, nei nuo slovakų. Žaidė apylygiai, kai kuriose rungtynėse net geriau atrodydavo. Tikrai buvo smagu žiūrėti.
Kiekvieno žaidėjo tikslas yra rungtyniauti Europoje. Kai tu stebi, kad saviems gerai sekasi, tai visada norisi irgi vieną dieną ten sužaisti. Tikslai dar aukštesni, bandysime dar daugiau pasiekti.